Rayongo sodo kavinė Tailande: The Creeper House
Turinys
16 elementų
Rayonge, Tailande, esanti sodo kavinė The Creeper House
The Creeper House – sodo kavinė Rayonge – dabar „Google“ žemėlapiuose rodoma kaip laikinai uždaryta. Nežinau, ar ji dar kada nors atsidarys, bet jos atmosfera buvo tokia ypatinga, kad norėjau ją bent jau išsaugoti šiuose užrašuose.
Rayonge gyvenau maždaug trejus metus. Atsikrausčiau ten todėl, kad mano žmonos darbas buvo Rayonge, o kai kažkur gyveni ilgiau, savaitgaliais vis tiek norisi vis atrasti kokią nors naują vietą. Rayongas nėra toks miestas kaip Bankokas ar Čiangmajus, kur kavinės savaime būna garsios. Gal kaip tik todėl tokia vieta ir galėjo taip gerai pasislėpti. Ne turistinėje zonoje, ne kelionių giduose, bet vis tiek ten buvo viena Rayongo kavinė, kuri pasirodė stebėtinai gera.
The Creeper House surado mano žmona. Vieną savaitgalį ji pasakė, kad važiuokime ten, ir iš namų automobiliu važiavome apie keturiasdešimt minučių. Rayongo keliai labai skiriasi nuo korėjietiškų. Tailande eismas vyksta kairiąja puse, vien prie to reikia priprasti, o dar ir kelių būklė skirtingose atkarpose labai nevienoda. Dėl to tos keturiasdešimt minučių jaučiasi daug ilgesnės, nei rodo laikrodis. Jei Tailande planuojate važinėti po kavines patys, šitą tikrai verta turėti omenyje.
The Creeper House įėjimas – kavinė ar botanikos sodas?
Vos atvykus pirmoji mintis būna visai paprasta: ar čia tikrai kavinė? Žalias trikampis stogas, vienos stiklinės durys ir visa išorinė siena, apaugusi vijokliais. Jei kas nors būtų pasakęs, kad tai botanikos sodo įėjimas, būčiau lengvai patikėjęs. Šone stovėjo senovinio stiliaus gatvės žibintas, o po juo – kreidinė lenta, iš kurios buvo aišku, kad kavinė atidaryta. Jei nebūčiau jos pamatęs, tikriausiai būčiau tiesiog pravažiavęs.
Prie durų gausiai žydėjo balti žiedai, ir jie atrodė ne taip, tarsi būtų specialiai pasodinti, o labiau taip, lyg tiesiog būtų patys užaugę. Būtent tai Tailando kavinėse ir yra truputį bauginamai gera: net jei niekas sąmoningai nepersistengia su dekoru, gamta pati sukuria visą nuotaiką.
Beje, dėl parkavimo jaudintis nereikia. Tailande prie daugumos kavinių ir restoranų vietos automobiliams būna pakankamai. Tai ne Korėja, kur prieš važiuojant tenka tikrinti, ar apskritai yra kur sustoti. Žemės daugiau, todėl vieta prieš pat pastatą dažniausiai atsiranda savaime, o jei ne – galima statyti pakelėje. Tai vienas patogiausių dalykų važinėjant po Tailando kavines automobiliu.
Įėjus toliau stovi medinis kelrodis. Viršuje parašyta The Creeper House, apačioje – House Plant, o rodyklės nukreiptos į skirtingas puses. Iš karto pasidaro aišku, kad kavinė padalinta į kelias zonas. Prie šito ženklo beveik niekas nepraslysdavo nenusifotografavęs.
Lauko sodas ir vietos prisėsti – tikras Tailando kavinių žavesys
Lauko sode – balti akmenukai, keli metaliniai staliukai, aplink medžiai ir krūmai, kairėje geltoni žiedai akmeninėje lysvėje, o pavėsyje – baltas metalinis suolas. Staliukų ten nebuvo daug, gal trys ar keturi, bet būtent todėl jautėsi ne taip, lyg sėdėtum prie kavinės, o taip, lyg būtum tiesiog pačiame sode.
Aš atsisėdau būtent ten. Dangus buvo kiek apsiniaukęs, ir niekada nebuvo aišku, kada ims pilti tropinis lietus, bet būtent todėl net vidurdienį lauke buvo visai malonu. Tailando kavines po atviru dangumi netgi geriau mėgautis tokią lengvai debesuotą dieną nei visiškai giedru oru.
Tokią aplinką sunku išlaikyti šalyse, kur keturi metų laikai labai ryškiai skiriasi. Konstrukcija, kur pats pastatas yra sodas, o pats sodas – kavinė, iš tiesų veikia tik ten, kur šilta beveik visus metus. Korėjoje irgi daug kavinių su lauko vietomis, bet ten, kur žiemą temperatūra krenta žemiau nulio, jos gyvena labiau pavasarį ir rudenį. Vasarą atsiranda kita problema. Korėjos vasara būna beveik tokia pat karšta kaip Tailando švenčių sezonu, tik Tailande lietinguoju laikotarpiu kasdien ateinantys trumpi lietūs atvėsina orą, o Korėjoje karštis tiesiog užsibūna. Galiausiai visi sueina į stipriai kondicionuojamas vidaus erdves. Dėl to Korėjos kavinių kultūra labiau susitelkė į vidų. Tai ne tiek pavydas, kiek labai aiškus jausmas, kad klimatas pakeičia pačią erdvės logiką. Truputį priminė vasaros terasas Nidoje – tik čia viskas buvo daug tropiškiau ir tankiau sužėlę.
Kepinių vitrina – tortai lyg šiltnamyje
Paėjus giliau pasirodo kepinių vitrina. Melsvai žalia siena, aplink šakas apsuktos lempučių girliandos, o vitrinoje tortai sudėti keliais aukštais. Ant vienos kreidinės lentos buvo tailandietiški užsakymo nurodymai, ir matėsi, kad sistema veikia taip, jog iš pradžių užsisakai ir iškart sumoki. Kairėje sienoje dar buvo ir saldumo lygio lentelė. Nors tai buvo vidus, tarp metalinių grotelių vis tiek leidosi vijokliai, todėl riba tarp lauko ir vidaus liko neryški.
Iš arčiau matėsi, kad kiekvienas torto gabalėlis padėtas ant apvalaus medinio pagrindo ir atskirai suvyniotas į skaidrią plėvelę. Viršutinėje lentynoje tortai stovėjo šalia mažų kaktusų vazonėlių, todėl visa ekspozicija priminė ne paprastą vitriną, o mažą sodą. Buvo braškinis tortas, honeycomb tortas, šokoladiniai variantai ir dar nemažai kitų.
Firminiai tortai – honeycomb, sūrio, šokolado ir vyšnių bei morkų tortas
Tarp firminių desertų buvo ir honeycomb tortas. Ant kreminio sūrio sluoksnio gulėjo visas korio gabalas, o šalia – viena rozmarino šakelė. Šviesoje geltonas medus koriuose beveik permatomai blizgėjo. Prie vitrinos stovėjau gana ilgai ir tiesiog į jį žiūrėjau. Galiausiai užsisakiau būtent jį, o žemiau paaiškinsiu, kodėl.
Antras firminis tortas buvo sūrio, šokolado ir vyšnių derinys. Etiketėje buvo parašyta: juodos vyšnios, ekologiškas daniškas sūrio šokoladas, šviežios mėlynės, šviežios vyšnios, granatas, kakavos kremas ir šokoladinis sviestas. Kaina – 175 batai, maždaug $5. Vien iš ingredientų buvo aišku, kad čia ne eilinis rajono kavinės tortas. Šito vis dėlto nevalgiau.
Pirmasis firminis buvo morkų tortas. Kreminio sūrio glajus, morkų biskvitas, graikiniai riešutai, cinamonas, muskato riešutas, o ant viršaus – gausus mišrių riešutų sluoksnis. Kaina buvo 165 batai, tai yra apie $4.7. Jei pagalvoji, kad vienas vietinis patiekalas Tailande dažnai kainuoja apie 50–60 batų, vienas torto gabalėlis jau prilygsta beveik trims valgymams. Pagal Tailando kainų lygį tai tikrai nemažai. Šito irgi nevalgiau, tik nufotografavau vitrinoje.
Tas pats morkų tortas kitu kampu. Skaidriame indelyje gražiai matėsi kreminio sūrio sluoksnis ir morkų sluoksnis, o viršuje buvo graikiniai riešutai, migdolai, braškės ir rozmarinas. Iš ingredientų buvo aišku, kad nors tortas brangus, nė sekundei neatrodė, jog jis būtų padarytas iš pigių pakaitalų.
Vidinės vietos su kondicionieriumi
Jei karštis vargina, ten buvo ir toks variantas. Pagrindinio pastato viduje – vietos su kondicionieriumi, ruda odine sofa, medžiagine sofa ir medžio rašto pagalvėlėmis. Pro žalius metalinius langų rėmus matėsi sodas, o ant stiklinio staliuko gulėjo vietos numeris. Vietų čia nebuvo daug. Aš vidun nesėdau. Ne dėl to juk važiavau keturiasdešimt minučių, kad galiausiai sėdėčiau po kondicionieriumi.
Ar 165 batai Rayongo kavinėje yra brangu?
Taip, brangu. Nuoširdžiai, tikrai brangu. Bet čia yra viena keista detalė: kai sėdi ten lauke, nekyla jausmas, kad būtų gaila pinigų. Sėdi po metaline konstrukcija, kur vijokliai lipa iki pat stogo, pučia vėjas, šalia žydi kažkokios nepažįstamos tropinės gėlės, o iš toliau vos girdisi tailandietiški balsai. Tokios atmosferos tiesiog nenusipirksi ir nepasistatysi vien už pinigus.
Aš suvalgiau honeycomb tortą
Perpjoviau tortą. Po pirmo kąsnio pajutau, kad čia tiesiog viskas teisinga. Viršutinis sūrio sluoksnis buvo minkštas, apatinis – kiek tvirtesnės tekstūros, bet vis tiek drėgnas. Abu sluoksniai burnoje susijungė labai tiksliai subalansuotai. Korėjoje irgi esu valgęs daug sūrio tortų, bet šitas buvo kitokio charakterio. Vienas dalykas, kuris man patiko gyvenant Tailande, buvo būtent tokie momentai: kai kokioje visai paprastoje vietinėje kavinėje randi desertą, kokio Korėjoje nesutiktum.
Valgydamas pagalvojau, kad užsienietis Korėjoje, atsisėdęs kokioje nors ypač korėjietiška nuotaika alsuojančioje kavinėje, turbūt jaučiasi lygiai taip pat. Tas jausmas, kad kažko tokio mano šalyje niekaip nepatirtum. Galbūt būtent tai ir yra kavinių laimė kelionėse – trumpam įžengti į erdvę, kurios tavo kasdienybėje tiesiog nebūtų įmanoma sukurti. Dėl to ir važiuoji, net jei brangu, toli ar net tada, kai vieta jau uždaryta, bet prisiminimas vis tiek lieka.
Korys iš arti
Iš arti nufotografavau ant torto gulintį korį. Medus sunkėsi tarp akučių. Tai nebuvo plonas dekoracijai nupjautas gabaliukas, o tikras storas korio blokas. Kai pakėliau jį pirštais, medus nubėgo per ranką ir viską sulipino, bet keisčiausia, kad man tai visai netrukdė. Korėjoje irgi yra vietų, kur ant pyragų deda korio, bet tokio storio už tokią kainą iki tol nebuvau matęs.
Anchano gėrimas – atvirai, skonis nebuvo kažin koks
Užsisakiau gėrimą su anchano žiedu, tai yra mėlynuoju tailandietišku žirnių žiedu. Tarp violetinių žiedlapių buvo įsmeigtos mėlynės, o pandanų lapas kyšojo aukštyn, todėl visas gėrimas atrodė beveik kaip gėlių kompozicija, o ne tikras gėrimas.
Jei visai atvirai, skonis buvo kaip limonado su sirupu. Būtent toks. Saldus, gazuotas, o gėlių kvapo beveik nesijautė. Net jei tai būtų buvę kokioje nors Korėjos kavinėje, vien dėl skonio antrą kartą nebūčiau užsisakęs. Bet kai tau jį atneša į tokį sodą, debesuotą popietę ir su tokiu vaizdu, nuotaika vis tiek pagerėja. Tai buvo ne gėrimas skoniui, o gėrimas akims. Čia anchano gėrimas būtent toks ir buvo. Geriau tai parašyti iš anksto, nes jei kažkas iš jo tikisi vien skonio malonumo, gali lengvai nusivilti.
Pabandžiau nufotografuoti ir taip, kad matytųsi visas puodelis. Viršuje violetinė, per vidurį oranžinė, apačioje šviesiai gelsva – sluoksniai perėjo vienas į kitą labai natūraliai. Ant puodelio buvo kavinės lipdukas, o kai pastačiau jį ant medinio stalo, foną užpildė rausvai žali lapai. Tai buvo vieta, kur nereikėjo ieškoti atskiro kampelio nuotraukoms.
Todėl juokais truputį įkišau puodelį tarp krūmų šalia kavinės. Tikrai. Su violetiniais žiedais ir žaliais lapais jis taip susiliejo, kad atrodė tarsi būtų ten pats išaugęs. Šitos vietos stiprybė ir buvo ta, kad kur tik ką nors padėdavai, fonas susikurdavo beveik savaime.
Karamelinis macchiato
Mano žmona užsisakė karamelinį macchiato. Jau pro dangtelį matėsi, kokia sodri jo spalva. Tailando kavinių kava apskritai dažnai būna stipresnio charakterio, ir čia buvo tas pats. Tarp ledukų besimaišanti karamelė sukūrė gražų rudą spalvų perėjimą, todėl vieną nuotrauką padariau dar prieš atidarydamas dangtelį, o kitą – jau po to. Skonis buvo saldus, bet pati kava pakankamai ryški, kad po saldumu neištirptų.
Pasivaikščiojimas po The Creeper House sodą
Vėl išėjau į lauką. Baltų akmenukų takas jungė pastatus, bet dėl tankių tropinių krūmų iš abiejų pusių jis labiau priminė pasivaikščiojimo taką nei paprastą kelią. Fotografuojant nuo įėjimo visas sodas telpo į vieną kadrą, o iš kitos pusės žibintas, akmeninė lysvė ir galinės stogų linijos kūrė sluoksnių pojūtį. Čia pirmiau buvo sodas, o tik po to į jį įsikėlė kavinė. Ne sukurtas sodas, o užaugęs sodas.
Geltona siena, žali vijokliai ir raudonos durys
Ten buvo ir dar vienas pastatas su geltona išorine siena bei raudonu durų rėmu, kurį iš viršaus iš dalies dengė vijokliai. Ant stiklo buvo ranka parašytas kvietimas eiti į sodą, o virš durų kabėjo sena medinė iškaba. Viduje – rotango kėdės, masyvaus medžio stalas, nuo lubų kabančios Edison stiliaus lemputės ir kampe didelis vazonas. Nuotrauka, daryta iš už raudono durų rėmo žiūrint į vidų, geriausiai perteikė visą nuotaiką. Geltona siena, žalia augalija ir raudonos durys – toks spalvų derinys atrodė įmanomas būtent todėl, kad tai buvo Tailandas.
Meniu dizainas ir smulkių detalių priežiūra
Prie įėjimo ant metalinio stovo mediniais segtukais kabėjo visa eilė meniu kortelių, ir pro jas irgi nebuvo įmanoma tiesiog praeiti. Vienoje kortelėje – kava, šalia – firminiai gėrimai, pavadinimai kaip Snow Pink, Galaxy Deep ir Love Aden, dar viena kortelė su pieno gėrimais. Ant prekystalio stovėjo balta mažo namelio formos arbatpinigių dėžutė, kurios stogas buvo pieštuku išmargintas plytų ir lapų raštais, o monetos metamos pro kaminą. Retai pasitaiko kavinė, kur net tokioms smulkmenoms skiriama tiek dėmesio.
Kai aš ten lankiausi, dauguma lankytojų buvo tailandiečiai. Užsieniečių buvo tik viena ar dvi grupelės, ir tai aš iš tiesų pastebėjau tik vėliau, kai peržiūrėjau savo filmuotą medžiagą. Buvo šiek tiek keista ir kartu labai smagu matyti, kad tokioje vietinėje Rayongo kavinėje sėdi ir užsieniečiai. Kaip jie ją rado? Tikriausiai taip pat kaip ir aš – per kažkieno rekomendaciją.
Mes ten praleidome maždaug valandą. Labai ilgai neužsibuvome, bet prisiminimas liko daug ilgiau nei pats laikas ten.
The Creeper House lankymo informacija
Adresas: 34, 8 ถนนสาย 11, Map Kha, Nikhom Phatthana District, Rayong 21180, Thailand
Darbo laikas: 10:00–17:00 (antradieniais nedirba)
Firminių tortų kaina: 165–175 batai (apie $4.5–5)
Gėrimų kainos: tiksliai nebeatsimenu
Kontaktai: +66-92-927-7200 (Khun Fern)
Šiuo metu „Google“ žemėlapiuose vieta pažymėta kaip laikinai uždaryta. Prieš važiuodami būtinai pasitikrinkite.
Pabaigai
Nežinau, kada užrašas apie laikiną uždarymą dings, bet bent jau tada, kai aš ten buvau, ta vieta tikrai gyveno. Ji atrodė brangi, anchano gėrimas, tiesą sakant, nebuvo ypatingas, ir pats važiavimas iki jos nebuvo labai patogus. Ir vis dėlto, vos tik atsiverčiu nuotraukas, vėl norisi ten grįžti. Jei durys kada nors vėl atsidarys, aš tuos keturiasdešimt minučių tikrai dar kartą nuvažiuosiu. Kad ir vien dėl to, jog rankos vėl suliptų nuo medaus, kol nusilaušiu dar vieną korio gabalą.
Šis įrašas iš pradžių buvo paskelbtas svetainėje https://hi-jsb.blog.